Baltijos šalių geležinkeliai britų turisto akimis

Aštuntajame žurnalo „Baltic Railways Magazine“ numeryje buvo publikuotas Philipo Wormaldo straipsnis apie tai, kaip jis 2011 m. vasarą su „PTG Tours“ lankėsi Estijoje. Žurnalo pirmajame ir trečiajame numeriuose turistams buvo patraukliai papasakota apie Lietuvos siaurojo geležinkelio ruožą. Ketvirtajame numeryje pristatomas ir latvių siaurasis geležinkelis „Banitis“. Nuo 2003-iųjų Lietuvoje lankiausi daug kartų, 2008 m. dalyvavau entuziastų surengtame ture po geležinkelių depus ir dirbtuves Latvijoje ir Lietuvoje, tad tikiuosi tą patį daryti ir 2012 m., šįkart aplankydamas ir Estiją su Norvegija.

Mintis, kad geležinkeliais domėtis gali paprasti žmonės, o ne vien geležinkelius valdantys specialistai, – svetima tai gyventojų kartai, kuri daugiau kaip penkiasdešimt metų gyveno kontroliuojama Sovietų Sąjungos. Kaip yra žinoma, geležinkeliai turėjo strateginę (karinę) reikšmę, todėl domėjimasis traukiniais (kaip tai daro Didžiosios Britanijos ar kitų šalių entuziastai) buvo laikomas šnipinėjimu. Akivaizdžiai gana pavojingas pomėgis.

Viso to padarinys – Baltijos šalyse nepatenkinami geležinkelių entuziastų ir turistų kelionių poreikiai. Didžiausia problema – keleivinių traukinių maršrutų trūkumas. Su „PTG Tours“ keliavome užsakytais traukiniais, o tai brangus, bet būtinas būdas. 2008 m. su „Rail Europe“ geležinkelių entuziastų klubu vykusiai kelionei buvo užsakytas mikroautobusiukas – taip bus keliaujama ir 2012-aisiais. Keliaudamas po Latviją ir Lietuvą du kartus turėjau vykti iš Rygos į Panevėžį. Nors pažvelgus į žemėlapį tai atrodo paprasta, bet traukiniai sienos nekerta ir iš Panevėžio į Šiaulius kursuoja tik du kartus per dieną (skaičiau, kad ir šį maršrutą ketinama panaikinti). Taigi kito pasirinkimo nėra – tenka keliauti autobusu arba automobiliu! ….Daugiau skaitykite BRM9.