Greitai prekyboje pasirodys knyga „Lietuvos automotrisės ir motorvežiai 1919–1940 metais“!

Jau netrukus pasirodys UAB „Zidex“ leidykloje išleista mano naujoji knyga, skirta automotrisių ir motorvežių gamybos bei eksploatavimo tarpukario Lietuvos geležinkeliuose istorijai. Ji yra logiškas 2012 m. tos pačios leidyklos išleistos Tomo Altbergo knygos „Lietuvos geležinkelių garvežiai 1919–1940 m.“ tęsinys. T. Altbergo darbas skirtas garvežiams, o mano knygoje pasakojama apie visus kitus riedmenis – viską, kas buvo varoma vidaus degimo varikliais, o ne garu.
Tarpukariu Europos geležinkeliuose atsirado daugybė automotrisių ir dyzelinių traukinių, įvairiose srityse sėkmingai pakeitusių keleivinius garo traukos traukinius. Neliko nuošalyje ir Baltijos valstybės. Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje automotrisių atsirado beveik vienu metu. Jos buvo skirtingų konstrukcijų ir tipų, tačiau ekonominės jų įdiegimo priežastys buvo vienodos – visose trijose šalyse reikėjo iš esmės naujo tipo riedmenų– efektyvesnių, greitesnių ir patogesnių, pajėgių konkuruoti su automobiliniu transportu keleivių vežimų srityje.
Palaipsniui, man tyrinėjant šaltinius, visi faktai susidėliojo į darnų paveikslą. Iš chaotiškos iš pirmo žvilgsnio faktų daugybės išryškėjo bendra riedmenų su vidaus degimo varikliais atsiradimo ir eksploatavimo Lietuvos geležinkeliuose evoliucija. Diegti variklinius vagonus su vidaus degimo varikliais pradėta 1932 metais. Būtent tada Kaune pagamintas pirmasis siaurajam geležinkeliui skirtas primityvios konstrukcijos variklinis vagonas su silpnu benzininiu varikliu. O jau po penkerių metų Lietuva pirmoji iš visų Baltijos šalių įsigijo ir pradėjo eksploatuoti greitąsias vokiečių gamybos automotrises „MAN“, kurios išvystydavo net iki 120 km/val. greitį, ir tapo lydere pagal progresyvių rūšių technikos diegimo geležinkelių transporte spartą. Laimėjimai diegiant motorvežius buvo ne tokie pastebimi. Tačiau dar 1929–1931 m. įsigiję septynis 1 435 mm vėžei skirtus motorvežius Lietuvos geležinkeliai eksploatavo juos iki pat 1941-ųjų. Nors buvo gana paprastos konstrukcijos ir turėjo mažo galingumo variklius, motorvežiai patikimai funkcionavo per visą nustatytą eksploatavimo laikotarpį. Lietuvoje motorvežių buvo daugiau nei Latvijoje ir Estijoje kartu paėmus. Taigi, nors tyrinėjamu laikotarpiu Lietuva buvo mažiausiai ekonomiškai išsivysčiusi šalis regione, pagal perspektyvių riedmenų diegimo tempus ji aplenkė ir Latviją, ir Estiją.
Nemažai malonių atradimų padariau ieškodamas nuotraukų knygai iliustruoti. Lietuvos geležinkelių muziejaus fonduose rasta gana daug anksčiau neskelbtų tarpukario automotrisių nuotraukų. Norėčiau iš visos širdies padėkoti Lietuvos geležinkelių muziejaus darbuotojoms ir asmeniškai muziejaus direktorei Vitalijai Lapėnienei už visokeriopą pagalbą ir neįkainojamas paslaugas. Be to, man pavyko surasti kelis buvusių automotrisių mašinistų giminaičius. Jų šeimų archyvuose visą tą laiką rūpestingai saugotos gana vertingos nuotraukos, kurias man mielai leista publikuoti knygoje. Kaip didžiulę sėkmę vertinčiau tai, kad jau besiruošiant išleisti knygą pavyko susipažinti su Kaune gyvenančiu Sauliumi Avižoniu – siaurosios vėžės automotrisių konstruktoriaus Jono Avižonio sūnumi. Saulius kruopščiai išsaugojo keletą praėjusio amžiaus 4-ojo dešimtmečio tėvo nuotraukų albumų, kuriuose užfiksuoti visi automotrisių gaminimo Kauno dirbtuvėse ir vėlesnių bandymų etapai. Jis maloniai perdavė nuotraukas, leisdamas paskelbti jas knygoje. Anksčiau šios nuotraukos nebuvo žinomos nei geležinkelių istorikams, nei mėgėjams, todėl jos tampa dar vertingesnės. Taigi į knygą įtraukta daugiau kaip šimtas archyvinių nuotraukų ir dauguma jų paskelbtos pirmą kartą. Vis dėlto leidinyje pateiktos vaizdinės medžiagos negalima vadinti išsamia, nes, pavyzdžiui, iki šiol nerasta nė vienos kokybiškos plačiosios vėžės motorvežių nuotraukos, o tai ypač stebina turint omenyje jų ilgametį eksploatavimą Lietuvos geležinkeliuose.
Kaip papildoma medžiaga prie kiekvieno knygos egzemplioriaus pridėtas kompaktinis diskas su vaizdine medžiaga. Ruošiant informaciją knygai, buvo rasta spalvota kino juosta, datuojama 1939 metais. Joje užfiksuoti kadrai iš geležinkelių gyvenimo bei atskirai nufilmuotos Vokietijoje pagamintos keturašės automotrisės „MAN“. Šiuos dokumentinius kadrus nufilmavo į JAV emigravę lietuviai, apsilankę Lietuvoje ir palikę istorijai tokią įdomią medžiagą. Šie, kad ir trumpi, kino kadrai yra itin vertingas ir unikalus artefaktas. Užtenka paminėti, kad kitose Baltijos šalyse nieko panašaus neišliko ir net nežinoma, ar išvis buvo bandyta praėjusio amžiaus 4-ajame dešimtmetyje filmuoti Estijos arba Latvijos variklinius vagonus.
Baigdamas norėčiau pasakyti, kad istorinių tyrinėjimų tema toli gražu neišsemta. Nemažai Lietuvos geležinkelių istorijos puslapių lieka neatskleisti ir laukia savo tyrinėtojų. O aš, baigęs darbą su šia knyga, ateityje vėl tyrinėsiu Baltijos šalių geležinkelių transporto istoriją. Ir, žinoma, tikėsimės naujų šios srities atradimų.
Informacija dėl knygos užsakymo priimama el. paštu info@railbaltic.eu.

Ivanas Rudnevas